обривать
verbo imperfettivo
сm обрить
verbo imperfettivo
сm обрить
permalink
обре́зывать(ся) (v)
обрисо́вывать (v)
обрисо́вываться (v)
обри́ть (v)
обри́ться (v)
обривать (vi)
обрива́ть(ся) (v)
обро́… (v)
обро́чник (s. masch.)
обро́к (s. masch.)
оброс (v)
обровнять (vp)
обруба́ние (s. n.)
обруба́ть (v)
обруби́ть (v)
обру́бок (s. masch.)
обрубщик (s. masch.)
о́бруч (s. masch.)
обруча́ть(ся) (v)
обруче́ние (s. n.)
I nostri siti
- Dizionario italiano
- Grammatica italiana
- Verbi Italiani
- Dizionario latino
- Dizionario greco antico
- Dizionario francese
- Dizionario inglese
- Dizionario tedesco
- Dizionario spagnolo
- Dizionario greco moderno
- Dizionario piemontese
En français
In english
In Deutsch
En español
Em portugues
По русски
Στα ελληνικά
Ën piemontèis
Le nostre applicazioni mobili
Android

